Duobkasys

Peržiūrėjus savo blogo įrašus pamačiau, kad būtent, pastarieji 3 yra Pseudo filosofija ( labai gėda pasidarė, gal todėl taip senai rašiau). Taip pat paskutiniuoju metų girdėjau per daug Pseudo filosofijos…. Todėl kaip tik apie savo ir kitų klaidas rašysiu.
“Pasaulyje nėra nieko pastovesnio už nepastovumą ?”

Čia yra iki galo nepaaiškintą gylį filosofinė mintis. Tai ir yra pseudo filosofiją, kaip paimamą filosofinė mintis ištraukiamą ir paliekama nuoga. Aišku ją galima viena  naudoti, bet reikia tada puikiai išmanyti kur panaudoti.

1.1 Kas per ?

Taigi, kur čia yra problema ? Mintis skambą gražiai, bet kai pradedi į ją gilintis kylą daug  neaiškumų. Visų pirma kyla klausimas: jei viskas yra nepastovu tai ar yra rėmai , ar viskas veikia chaotiškai ? Taigi tenka pačiam pratęsti minti, kad negalį būti visas pasaulis chaotiškas, nes jei taip būtų žmogui reikėtų kažkokių super galių išgyventi. ( eini per gatvę atsiveria prarają, einį į universitetą ir prieš tavo akis išauga kalnas ir sugriauną universitetą, kitaip sakant be kažkokių ypatingų nuojautų tokiame pasaulyje neišgyventumėme). Tačiau nenurodytą visgi kas tie rėmai ar tai Dievas ar dar kažkas ?  Išvis iš kur mintis ištrauktą iš baroko epochos ar čia nori remtis senovės Graikų filosofais ? Ar čia neva turėjo būti paprasta mintis, nors jį jau tokia negali būti, nes ji per daug abstrakti, per daug teoriška.

1.2 Kaip turėjo formuluoti minti.

Į tą pačią upę du kartus neįbrisi” Heraklitas. Svarbiausia gamtos savybė yra jos kintamumas. Tikrovės vaizdas yra upė. Viskas teka, niekas nestovi vietoje. Nėra būties, kaip tvarybės, tėra tik tapsmas. Tapsme dingsta ribos tarp priešybių, čia vyksta nuolatiniai tolydūs perėjimai. Tačiau tapsmas nėra chaosas. Heraklitas kalba apie pasaulinį LOGOS arba racionalumą, protą, persmelkianti visą tikrovę. Tai kosminė galia, kurios dalininku yra ir žmogaus protas. Taigi tai dar netgi neteisinga ir iki galo neišreikšta filosofinė mintis, tačiau nors jau dabar įmanoma suprasti kas maždaug pasakytą.

1.3 Kas buvo norėta pasakyti.

Šita mintis (Pasaulyje nėra nieko pastovesnio už nepastovumą )buvo įmestą, tarp kitų, kurios jokio bendro ryšio neturėjo ir pačiam reikėjo pora valandų žiūrėti ir suprasti ką iš tikrųjų norėjo pasakyti.  Norėta buvo pasakyti, kad žmonės nėra nesikeičiantis, pvz įsivaizduokime žmogų, kuris išgyveno 1000 metų ? Jis tikrai per tuos 1000 metų pasikeistų, o  užtenka pasikeisti ir mažesnio laiko tarpo.  Arba galima buvo pasakyti, kad įsitikinimai apie  žmonės su laiku keičiasi, nes mes su laikų atmetam klaidingus įsitikinimus apie žmones. Aiškų čia prie šitų minčių galima priskambinti, bet jos daugiau gyvenimiškos, o ne filosofiškos, be to  pasakyta tas kas buvo norėta pasakyti, o ne abstrakti nuoga filosofinė mintis. O jai labai norėjosi duoti gražia minti prašom
” Žmonių poelgiai nėra pastovūs, nei nekintami. Ištikimasis tampa išdaviku, o teisuolis – apgaviku. O tuos pokyčius lemia aplinkybės. ” Vang Čungas

1.4 Išvada

Jei nemoki paaiškinti arba įkišti šios minties, kur reikia išvis gėriau jos nenaudoti, kaip ir kitų. Kitą karta paimsiu jau savo padaryta klaidą, tai aptarsiu teisybę ir tiesą.

Which does not kill us makes us stronger.

Taigi aptingau kažką rašyti, todėl pristatau dviejų pažįstamų rašytojų šedevrą “GĖNUINĖ”. (pirmą karta publikuotas internete )

GĖNUINĖ

Buvo saulėta diena po stambiu Antano užpakaliu lydėsi įkaitęs ruberoidas. Jis mąstė apie vaikystę ir jos nuodėmes – išprievartautą ant šieno kupetos Irutę.

– Blėėėėėėėėėėėė, reikia išgert, – jo apmąstymus nutraukė spiegiantis Staskos balsas.

Antanas pritariamai linktelėjo ir savo pragertu žemai skambančiu balsu išrėkė:

– Duok pinigų, kurva, nes blet Chimera butelius visus atėmė.

– Nėr pinigų! Jei tu mane, pydare, nebūtum atkalęs tai nebūčiau išleidusi tų keturių litų zilionkai, – atsakė Staska, plačiai išskleidusi rankas ir kraipydama galvą kaip nesveika. Po jos akimi šviečianti mėlynė ir žaliu skysčiu šone suvilgyta žaizda darė šią moterį panašią į paprastą kaimo vyruką. Ji atsiminė laikus, kai bėgiojo basa po pievą ir tėvas ją pasigaudavęs girtas daužydavo senai sutrūnijusiu kirvakočiu. Ji pasiilgdavo laikų, kai virtuvėje kvepėdavo keptais lašiniais ir diklofosu įpurkštu į pilstuką, tačiau kartą jos tėvas įpurškė daugiau reikiamos dozės ir apako, beveik tuo pačiu laiku kaimo tualete girta paskendo jos motina įlūžus į skylė, užspringusi vietinių alkoholikų fekalijom.

– Tai iš kur gauti pinigų?-Paklausė ji klūpodama.

– Tai ble einam vokt, ką tu čia, kurva.

– O iš ko?..

Staiga, kur buvęs, kur nebuvęs iš savo mažos pilaitės išlindo vietinis VSATininkas. Jo vardas Rolandas – vyras ir iš stuomens ir iš liemens mėgėjas nusipirkt ką nors pigiai ir parduot kam nors brangiau. Jis nuo vaikystės vertėsi kontrabanda, atsimena žmonės kaip jis stovėdavo prie sienos su Baltarusija ir laukdavo naujos cigarečių siuntos.

– Eikit iš čia, alkašai!

– Rolka, kaip giminaičio prašau paskolink pitaką, – prabambėjo Antanas. Šalia stovėjusi Staska susirietė iš skausmo nuo įsisenėjusios kepenų cirozės ir prisimindama jaunystę gailėjosi savęs, nes tada ji galėdavo vien žvilgsniu suvilioti kaimo vyrą, o dabar pasižiūrėjusi į veidrodį jai darydavosi koktu.

– Nešdinkis su savo boba, nes paleisiu Rudį su Reksu, jie jums gerai subines apkandžios.

– Nu duok aš gi rytoj grąžinsiu, gi žinai aš dirbu prie statybų, rytoj išmokės atlyginimą.

– Tau rytoj jau pusę metų išmoka, tik vagyliauti ir pyzdinti savo bobą moki, pažiūrėk visai jau į beždžionę panaši.

Į pokalbį įsiterpia ir Staska:

– Nu kalė, išdavikas, parazitas aš tave mylėjau, – atsiminė ji savo mokyklos laikų romaną ir su neapykanta pradeda daužyti Rolandą savo purvinomis rankomis. Tais laikais Rolandas draugaudamas su Staska (tuo metu ją dar švelniai ir tyrai vadindavo Stasele) ją nusivedė į vienas išgertuves kur ją pratratino visi jos klasiokai ir pora vaikinų iš paralelinės klasės. Tuo tarpu Rolandas stovėjo šalia ir juokėsi, lyg būtų radęs palėpėje seną žaislą. Nuo tada Staska yra vietinė kurva ir sugerovė ir ne kartą buvo praminta Gonorėjos deive.

– Nekenčiu, kurva, pydare…- neištvėręs šio akibrokšto Rolandas visgi paleido Reksą su Rudžiu. Du aršūs, savaitę nešerti, skalikai puolė atėjūnus. Reksas apimtas paranojos absorbavo apkūnią Antano sėdimąją. Tuo tarpu Rudis bandė atlikt savo vyrišką pareigą pasinaudodamas Staskos koja, bet jinai neleido jam to padaryti ir piktas šuo nukando jai du kairės rankos pirštus.

– Ai, blet, – suriko Staska, o Antanas bebandydamas apginti savo sugėrovę, griebė metalinį vamzdį ir paleido Rudžiui į galvą, bet, deja, nepataikė ir nukapojo Staskai dar du pirštus, o atsitrenkęs nuo keramikikės plytelės vamzdis atšoko ir įsismeigė Rolandui į akį. Kraujas pradėjo trykšt pro išlindusį vamzdžio galą, Staska rėkė dar baisiau, o Rolandas jau nebeleido jokių garsų, tik be gyvybės syvo nukrento ant žemės. Antanas net nesuprato ką jis padarė apimtas adrenalino jis sėdosi ant žemės ir bandydamas uždusint Reksą jam sulaužė šuniškai tobulą kaklą. Griebė plytą ir sviedė Rudžiui į tarpuakį ir šuniškai tobula kaukolė skilo dvi dalis. Jis užstaugė Staskai:

– Užsirišk veną, bo nukraujuosi, – ir davė savo ne kartą apvemptą drapanos skiautelę, – Surink pirštus, gal dar kas prisiūs, o tai kaip aš siuvėja dirbsiu be jų.

– Pochui man ant tavo tų pirštu, man reikia išgert, – tarė jis visgi surinkdamas kruvinas galūnes nuo žemės ir dedamas jas į kišenę. Tuo tarpu Staska vis dar bandydama atsigauti nuo šoko prigludo prie namo sienos ir garsiai užalsavo.

– Einam į namą, tu ble, gal dar rasim kokių gėrybių, vis vien tas padla jau negyvas guli.

Jie slapūniškai prislenka prie atidarytų durų ir įeina į vidų.

– Brangusis, tu čia, aš jau pagaminau skanius pietus, – pasigirdo švelnus žmonos balsas. Antanas žiauraus instinkto moteriai pajautė suaktyvėjimą žemesnėje savo kūno dalyje. Plieninių kumščiu jis išnarino dailiai Rolando žmonai žandikaulį ir pavertė bejėgį kūną ant stalo. Akimirksniu jis nuplėšė baltą sijoną, o pamatęs šviežią putką (daug gražesnę nei Staskos) išsitraukė savo ištinusį bybį. Staska stovėjo šalia ir žiauriai kvatojosi, kaip kadaise Rolandas mokyklos laikais. Iš antro namo aukšto gerai girdėjosi besimokančios grot dukters violončelės skambesys. Kol Antanas įvarinėjo jau trečiąją palką, Staska sugriebė ant stalo besimėtantį peilį ir tyliais žingsniais lipo į viršų. Kraujas tyliai taškėsi ant laiptų, bet jai nesvarbu. Ji ėjo koridoriumi, jaučianti savo galią. Koja ji išspyrė duris ir pateko į mergaitės kambarį.

– Kas tu? – išsigandusi paklausia mergaitė.

– Aš tavo naujoji mamytė, – pagiežingai atsakė Staska, plieniniu spiečiumi perbraukdama mergaitei per veidą.

– Cha, cha, cha, cha, dabar tu jau tikrai niekad neištekėsi… Aplinkui trykšta klykiančios mergaitės kraujas, į ant sienos kabantį paveikslą atsitrenkė nupjautas ausies gabaliukas. Staska su malonumu raižė vargšos, jau našlaitės, veidą.

Į kambarį įžengė pasismaginęs Antanas:

– Žiūrėk ką radau tarp dokumentų, kažkokia čia disketė su gėnuine. Čia tikriausia, blet, svarbūs kodai iš muitinės, prastumsim gal už pitaką…

Šią istoriją aš žinau beveik iš patirties. Tai aš esu tas žmogus, kuris iš tų pijokų nusipirko gėnuinę ir dabar legaliais Windowsais galiu naudotis kiek tik širdis geidžia…

Autorius: Rudasis Reksas

Po ilgos pertraukos nusprendžiau kažką parašyti į blogą. Taigi teko vėl sudalyvauti šiojekovo 11 eisenoje. Išpradžiu susirašiau su Mykolu Gradecku, bet jis blogai jautėsi tai negalėjo atvykti, tada pasisiūlė padėti įamžinti šį renginį ponaitis Polububijus. Atvykom į Katedros aikštė apie trečią valandą. Žmonių buvo nedaug, net pagalvojom, kad ne čia pataikėm . Be to grojo orkestras keistą muziką. Po kiek laiko Pradėjo plūsti žmonės.  Maždaug apie ketvirtą valandą prie mūsų prisijungė patriotiškai nusiteikusi Nessė. Staiga pasirodė ne mažas Policijos ekipažas.

Taigi susirinkau dar daugiau žmonių. Įvairiausios publikos nuo skin headu ir baikerių iki formalių žmonių. Dar buvo dalinamos apyrankės su Lietuvos vėliava. Ketvirta valanda paradas pajudėjo. Viskas atrodė ramiai, tačiau jau vos ne per pirmas minutės išsišoko jaunuoliai. Jie bandė užstoti kelią eitynėms. Policininkai juos nuvijo, bet baigėsi tuo, kad vienas iš jų niekaip neapsiramino ir policininkams teko jį supakuoti.

Maždaug per visas eitynės išsišokdavo įvairiausio plauko ” Laisvės kovotojų”. Patys prieš “nacionalizmą” kovojantis žmonės dabar jau kurstė nesantaiką.

taigi eiseną baigėsi Lukiškių aikštėje. Pašnekėjo kažkoks svečias iš Vokietijos ir po to buvo sugiedotas Lietuvos himnas. Po to dar sutikom Vilkalokį, šiek tiek pasišnekėjom apsilankėm Metro ir po to važiavom namo. Taigi šį karta eitynės neapsiėjo be incidentų, tačiau jie buvo ne iš eitynių dalyvių, o iš visokių neaiškaus plauko “Laisvės kovotojų”. Šiaip sakyčiau žiniasklaidos per daug sureikšmintas renginys, tiesiog paprastos, smagios eitynės, o ant galo mano nufilmuoti įspūdžiai iš eitynių. (Visos nuotraukos yra paimtos iš Polububijaus blogo, ačiū visiem kas nepabūgo su manim nueiti )

Šiais laikais žodis laisvė vis daugiau ir daugiau minimas spaudoje, televizijoje ir net susitikus seną draugą dažnai pokalbių tema nukrypsta link šios problemos. Aišku nereikia sureikšminti 21 amžiaus žmonių ir galvoti, kad šis keblus klausimas nebuvo sprendžiamas  anksčiau. Prisiminkime dėl laisvės mūsų tautai teko kovoti ne taip ir senai, tačiau jau viduramžiuose krikščionybė bandė apibrėžti laisvę tai pat ir senovės Graikijoje filosofai jau gliaudė šią problemą, grįžtant dar seniau jau patys pirmieji žmonių religiniai kultai galėjo simbolizuoti tam tikrą supratimą, apie laisvę.  Ši problema žmonijai buvo  visą laiką svarbi, tačiau  ar galėjo atsitikti taip, kad  atsirado naujų grandinių įkalinančių mus, o gal toks dalykas kaip laisvė išvis neegzistuoja ? Nepaisant šių bauginančiu minčių, nusprendžiau skelbti laisvės paieškas.

Ar egzistuoja laisvė  ?

Teisingiausia pradėti paiešką nuo dažniausiai sutinkamos laisvės savokos apibrėžimo ” Laisvė yra subjekto galimybė nevaržomai, savo nuožiūra elgtis bei veikti. “, tačiau man iškarto kyla klausimas ar tai įmanoma ?  Ar mes tikrai galim priimti laisvai savo sprendimus ir būti už juos atsakingi ?  Keista, bet pagalvojus, kad aš esu atsakingas už savo sprendimus man pasidaro baugu, nes tai milžiniška atsakomybė, tačiau pagalvojus, kad ne aš pats nugyvensiu savo gyvenimą pasidaro dar  baisiau.  Atsakomybė,  yra ištikima laisvės palydovė, gal todėl mes taip ir bijom laisvės, o mūsų laisvės supratime išmeta ją , kaip nereikalinga dalyką.  Šmėkla vistiek mane persekioja ir net pripažinęs,  kad aš esu atsakinga visuomenės organizmo dalelė, vistiek iškyla abejonių, kad aš esu laisvas. Mano  apsisprendimus riboja, mano socialinė padėtis, istorinis laikotarpis ir net gi mano kūno sandara. Gal vienintelė išeitis pasiekti laisvę  atsiskirti nuo visų ir gyventi statinėje, kaip Diogenui Sinopiečiui ? Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad priėjau savo paieškose aklavietę, tačiau mane iš keblios padėties ištraukė žymus psichologas Viktor E. Frankl.  Man suvokti laisve puikiai padėjo jo protingos mintis ” Likimas neatsiejamas nuo žmogaus kaip žemė, prie kurios jį prikausto traukos jėga, tačiau be šios jis negalėtų vaikščioti. Į savo likimą reikėtų žvelgti tarsi į žemę, ant kurios stovime, – žemę, kaip trampliną mūsų laisvei.”. Taigi žmogus turi šiokius tokius apribojimus  bet jis gali rinktis iš milijono nepakartojamų galimybių.  Taip pat laisvė nėra atsiejama nuo atsakomybės. Žmogaus pati būtis – tai atsakinga būtis baigtinumo akivaizdoje.  Taigi visgi po ilgu klaidžiojamu man pavyko šiek tiek išgryninti laisvę, tačiau dabar užmečiau akis į savo rašliavos pradžia, kur rašiau, kad  mūsų visuomenėje laisvės problema dažnai aptariama, tačiau niekad nesigilinamą į atsakomybę, ji pateikiama iškraipytai, kodėl ?

Skaldyk ir valdyk

Verta susimastyti kodėl tokia padėtis susidarė. Taigi tolimesnės paieškos mane nuvedė prie mūsų sistemos ypatybės, kuria pavadinčiau “Skaldyk ir valdyk”. Mes dažnai smerkiam mūsų šalies politikus, už neatsakinga elgiasi, korupciją, tačiau retai susimąstom apie savo poelgius, savo atsakomybę. Visą spauda tik ir bando vartyti politikus, bet ar tai tikrai tas tikrasis priešas ? Tikroji problema yra žymiai klastingesnė ir glūdi kiekvienam iš mūsų, o tai yra nesugebėjimas priimti savo būties atsakingumo. Tai priveda prie laisvės praradimo, nes mes atsisakom vienintelio dalyko, kas sukuria mūsų būti ir laisve – ATSAKINGUMO. Aišku politinėms organizacijoms naudingiau turėti kontroliuojama visuomenę. Visgi jiems net nereikia jokios specialios įstaigos, kuri kontroliuotų mūsų laisvę.Žmonės patys save įkaliną baimėje ir savo troškimais. Sistemai net nieko daryti nereikia mes patys suskaldėme visuomenę pagal turtinę padėti, religiją ir ideologiją. Mes patys save nužmoginome ir tokia suskaldyta visuomene lengva valdyti. Niūrios mintis mane apsėdo, bet ar viltis yra ? Viltis miršta paskutinė, tačiau reforma reikia pradėti ne nuo politiku, o nuo savo veiksmu atsakomybes suvokimo.

5 valanda ryto, rukau cigaretę ir galvoju apie visą dieną, tačiau joje neįžiūriu nieko kas man patiktų, o dar daugiau geriau įsivaizduočiau, kad jos net nebūtų. Kodėl ? hmm, nes šią dieną kalbėjau daug, bet pavargau šnekėti su žmonėms. Nenoriu daugiau nei gerti, nei tūsintis! Taip, tai pabėgimas nuo tikrovės, kuri niekad nebūna patogi, bet geriau nepatogi tikrovė, nei šis jausmas,  kad tai buvo beprasmė dieną, o dar blogiau, kad aš tai suprantu, mane tai žudo. Nesupratau aš  nieko, nebent koks aš pats esu pats padugnė. Taip tai yra gal ir gerai, bet nenorėčiau, kad vėl ten atsidurčiau.  Dabar tik norėčiau sunaikinti kažką gražaus, . Taip taikinys išsirinktas.. Jai jau apie populiariausia temą kalbėjau religiją reikia paliesti ir kitas. Pradėsiu nuo meilės, politiką paliksiu kitam kartui.

Taip aš ją sunaikinsiu, parodydamas jos beprasmiškumą, bet pradėsiu nuo šio pasakojimo. Didelė pūga. Suvargęs žmogus lipa į kalno viršūnę. Jį labai toli, bet tai jo tikslas. Jis turi  pasiekti kalno viršūnę. Jis deda visas pastangas. Išsigandęs žmogus pažiūri sau už nugaros.  Prasiskirią žemė ir jis supranta, kad jai neskubęs jį prarys tamsybė, bedugnė. Jis taip stengėsi pasiekti savo tikslą. Tačiau jo mintis užvaldo meilę. Jis jau nebemato to tikslo. Jo kilnias mintis užvaldo kitas žmogus. Jis nemato kodėl lipo į viršūnę. Jo mintis užvaldo beprasmiai dalykai, pojūčiai emocijos. Jis užlipą į kalną, bet tikslo jau nėra…

Taigi meilė kitam žmogui. Tai iliuzija ? Taip tai tik iliuzija, kad mes galėtume užmiršti savo tikslus ir po juo prisidengti. Taip kas lieka be meilės ? Lieka tik instinktai, kurios reikia žmogui patenkinti, bet daugiau, nieko. Išvada paprasta, mes turim išlaisvinti iš kalėjimo grotų. Kodėl? Todėl, kad mes netapsim savimi. Jai netapsim savimi, musu gyvenimas bus nugyventas, kitų tai jau nebus mūsų gyvenimas. Išvada paprasta,  mums reikia sustiprėti, kaip žmonėms ir siekti, tikslo, o ne slėptis už žmonių, prarandat  gyvenimą, savo tikslą.Reikia tobulėti ir taip tapti vienišų kalno nukariautuoju. Tik tada mes galim žvelgti į žmones, kaip patys tampam tuo kuo esam.

Mieli mano blogo skaitytojai, iškarto atsiprašau, už tokią pasirinkta dažną temą, kaip religiją. Pasiteisinti nelabai, kuo ir turiu, tiesiog pastarom dienoms tiek daug apie tai galvoju, kad tai suėda visą mano laiką, taigi nusprendžiau šiek tiek paliesti šią temą, gal tai padės išmesti ją iš galvos . Visu pirma norėčiau perspėti, kad viska ką rašau yra tik mano nuomonė ir aišku tai nėra tiesa ką rašau, nes tikrosios tiesos turbūt jau neįmanoma atrasti.  Ar įmanoma, kad viena religija ar kultūra, nekariautų, nenaikintų kitos ? Ar krikščionybė, bando parduoti Jėzų, dėl dominavimo ? Ar įmanoma pasirinkti Pusė, kurioje netektų kariauti ? Taigi aš pabandysiu aptarti kiekviena iš šiu klausimų.

Ar įmanoma, kad viena religija ar kultūra, nekariautų, nenaikintų kitos ?

Jau nuo pat seniausiu laikų įvairios kultūros ir religijos konkuravo viena su kitą, maišėsi. Taigi ar įmanoma išvengti šio begalinio karo ?  Mano nuomonė tai neišvengiamas procesas.  Grįžkime į senove, ir paieškokime pavyzdžiu. Jau senovės Egipte ir Mesopotamijoje, maišėsi įvairios kultūros, religijos. Kartais tiesiog viena tauta perimdavo kitos kultūrą, kartais būdavo bandoma, pakeisti visą religine sistema. Net žiūrint dar anksčiau panašus procesai vykdavo. Taigi ar šiais laikais mes galime šio nemalonaus naikinimo, maišimosi išvengti ? Negalime, kultūros religijos visą laiką konkuruoja,  sunaikinti kultūra galima ir taikių, būdų, paveikiant visuomenė, skleidžiant savo religijos ar kultūros propagandą. Taigi, tai neišvengiamas, procesas ir jai nori, kad tavo religija būtų pripažinta tai neišvengimai skelbi karą kitoms kultūroms ir religijomis. Taigi manau manau utopija manyti, kad šis karas baigsis.

Ar krikščionybė, bando parduoti Jėzų, dėl dominavimo ?

Taigi aš drįstų išvesti prielaidą, kad religija ar kultūra negali egzistuoti, šalia kitos religijos ar kultūros nenaikindama jos. ( nebent ji būtų visiškai izoliuota ir viena apie kitos egzistavimą nežinotų). Taigi kas yra taip blogai, jai tai yra natūralus procesas ? Taigi visų pirma, blogiausiais atvejais tai gali peraugti į karą arba diskriminacija, arba kišamą visiška propagandą ir bandymas atimti iš žmoniu laisvė rinktis, kuri ir taip mūsų dabartinėje visuomenėje ribojama milijonais reiškinių, o taikus ir garbingas konkuravimas yra retenybė, o tuo labiau bandymas padėti kitai religijai ar kultūrai. Taigi blogiausias dalykas, kad už dominavimą religija gali atiduoti viską. Kaip pavyzdį paimsiu Krikščionybę, nors aišku galima imti beveik , bet kokia religiją arba net ateizmą. Pasirinkau Krikščionybė,todėl, kad jį daugiausiai kišosi į mano gyvenimą, nors aš jos visiškai nenorėjau, aišku gal tik ant tokių krikščionių užšokau negerų . Taigi geriausias pavyzdys, kaip jie patys išniekina Jėzų Kristų. Jie kiša visur jo vardą, net ten kur nederėtų kišti, pardavinėja, stilizuotus kryžius tik, kad žmonės nešiotu simbolika, o pati religijos mintis paliekama nuošalėje svarbiausia “parduoti produktą, dominuoti rinkoje ” tai yra neprarasti tikinčiųjų. Taigi bandoma, pakreipti Jėzų taip kad jis visiem būtų gera prekė, kad visiem patiktų, o filosofija praranda, bet kokią prasme. Pavyzdžiui puikus pavyzdys yra kai kurį moderni krikščioniška,muziką (repas, rokas ir taip toliau). Vietoj to, kad išreikštų save filosofiškai, meniškai šį muzika bukai kartoja tas pačias frazes “Jėzus tave myli” . Jie tiesiog nori, šaukti, nori parduoti savo religija, o ne diskutuoti giliau ir pasakyti kas iš tikrųjų yra religija. Jam muzika tampa ne menas,  o propagandą. Jie bando pavaizduoti, kad jie yra maištautoji,  kad jie yra subkultūra.   Aišku yra tokios grupės kaip Hammerfall , kurios nariai  yra religingi, bet jie nešaukė, nebando parduoti savo religijos,  jų muzika yra arčiau meno, nes jie sugeba išvengti šios propagandos, bet vis problema, kad religijos nepriima tokiu grupių, kaip savu, joms reikia propagandos.  Taigi aišku ne visi, bet dauguma krikščionių bando parduoti Jėzų ir jiems svarbiau dominavimas, viršenybė, išlikimas, nei filosofija,menas.

Ar įmanoma pasirinkti Pusė, kurioje netektų kariauti ?

Taigi , net tarp religijų yra reklamą, kuri turbūt yra dar viena iš svarbiausiu mūsų dienų problema, bet klausimas iškyla ar galima pasirinkti puse, kurioje netektų kariauti. Nemanau, kad tai įmanoma tokia puse surasti, tačiau jai neįmanomą, kokiu tai problemų kelia. Visu pirma, vietoj paprasto pagalbos žmogiškos, mes pradedam nesutarti dėl ideologijų. Aiškinamės ko dievas teisingas,ar išvis jis yra, kokia turėtu būti kultūra ir taip toliau. Šie klausimai turėtu būti užduodami tačiau viršenybė turėtu atitekti paprastai žmogiškai pagalbai, kad svarbiau padėti, nei spręsti metafizinius ar ideologinius klausimus.  O mums svarbiau atsakyti į tokius klausimus ar yra pomirtinis gyvenimas, nei padėti žmonėms( aišku tokio tipo klausimai yra gerai ir jie net gali padėti, bet kartais svarbiau tiesiog juos mesti ir suteikti paprasčiausia pagalbą).  Dar viena didelė problema, kad žmonija per savo užtikrintum,  patyrė tiek daug skaudžiu pamokų, net paprastose dalykuose, o mes kategoriškai, visiškai nebejodami, bandome atsakyti į tokius klausimu kaip ar yra Dievas, aišku puse reikia pasirinkti, bet negalima, kategoriškai, kol tai nėra įrodyta, atmesti ir kitos galimybės, bet visgi kažkodėl visos religijos sako, neabejok rinkis. Išvada mano yra, kad Religijų karas  yra natūralus procesas, tačiau jai mes norime palengvinti sau gyvenimą, mes kaip žmonės iš pradžių turim suteikti vieni kitiems paprasčiausia palaikimą,  pagalba, o ne religinė ar kultūrinę propaganda, nes tiesiog lengviau išlikti kai stengiesi, ne dėl savęs o dėl visų. Manau mano tekstą puikiai užbaigs lygtais E.M.Remarko ištarti  žodžiais ” Žmonija visą laiką linkusi į kraštutiniškumus kare,meilėje ir net pasiaukojime, bet labiausiai  mums trūksta to vidutinio gėrio.”

Taigi praūžė dar vienas koncertas, o viskas prasidėjo taip prieš važiuojant į koncertą, mus užkalbino užsienietis ir paklausė ar artimiausioms dienomis nebus kažkokio metalo koncerto. Mes atsakėm, kad kaip tik šiandien bus Mardukai Vilniuje ir kaina 60lt. Aš nesitikėjau, kad užsienietis norės eiti į šį koncertą, nes buvo trumpaplaukis, pagalvojau, kad jis klausosi daugiau sunkaus roko, nei metalo. Tačiau jis išgirdęs, kad į Lietuvą atvažiavo mardukai labai apsidžiaugė ir pasakė, kad kainą kaip tokiai grupei tikrai mažą ir nusprendė eiti į koncertą. Taigi šiek tiek palaukėm užsieniečio ir jis dar pasikvietė savo pažįstamą ir visi pajudėjom link mulen ružo. Taigi kai buvom jau vietoj nusipirkom alaus ir sužinojom, kad vienas užsienietis yra iš Gruzijos, o kita iš Ukrainos. Taigi užsimezgė smagu dialogas, apis sunkios muzikos padėtį jų šalyse, o po to jau pradėjom kalbėti apie viska, pvz mums papasakojo, kad Gruzijoje cigaretes kainuoja dvigubai mažiau, Ukrainietis papasakojo apie klubą, kuris įrengtas bunkeryje, labai užpavydėjau šio fakto, nes tikrai būtų kieta, kad kažkas panašaus būtų Lietuvoje. Taigi po smagaus pokalbio patraukėme pasiklausyti, grupės Pergalė.  Man nelabai patinka kai naudojami klavišiniai instrumentai tai todėl nuėjau į lauka parūkyti.

VALKYRJA

Šį grupė buvo Velnio Akmeny, tačiau aš per ją nulūžau.  Dėl to labai gailiuosi, nes   ši kartą juos pavyko pamatyti ir jie tikrai sugrojo labai gerai. Taigi vienai tokiai Rūtai per velnio akmenį sakiau,vat per  Valkyrja tai išsitaškysiu, bet taip per Velnio Akmeny šio pažado neištesėjau, tačiau vakar kračiau galva per visas dainas. Tikrai patiko pasirodymas, muzika agresyvi. Po jų pasirodymo dar ilgai,  sukosi galva nuo head banginimo . Labai gailiuosi, kad išgirdau tik pora Ragnarok dainu, nes buvau išėjęs su draugais alaus atsigerti, bet iš kitu pasakojimo supratau, kad visas jų pasirodimas buvo labai geras ir labai sataniškas

Marduk

Taigi Mardukai, grupė, kurios visi laukėm. Kai tik prasidėjo pirma daina iškarto pradėjau bele kaip taškytis . Sugrojo daug gerų senu gabalų ir daug naujų. Nors pats pasirodymas nebuvo labai įspūdingas ir gal nebuvo tiek daug Black metal atmosferos, tačiau muzika buvo labai agresyvi, garsas buvo pakankamai geras. Pasirodymas paliko tikrai didžiulį įspūdį. Dabar visa diena vien tik jų ir klausau muzikos ir laukių vėl sugrįšiančiu Mardukų į Lietuvą.

Taigi po koncerto visi pilni įspūdžių, patraukėm namo. Taigi ačiū visiem kas buvo kartu, o tai yra apšikta kryžiui (tokia vieno draugo pravardė ),  Polububijui, Mykolui Gradeckui, draugams iš užsienio, Rūtai, Simonai ir gražiai merginai iš priekinių eilių, kuri prisiminė mane iš Kreator ir Enslaved koncertų

Sunku aprašyti visą šį festivali, bet teks pabandyti. Pradėsiu istoriją nuo pat pradžių. Prieš pora mėnesių buvo paskelbti kelių gerų grupių koncertai. Niekaip negalėjau apsispręsti, į kuri eiti, nes pinigu į visus eiti neužteko. Taigi vienai pažįstamai pasakiau pritrūktų dabar, kad Mayhemai ar Burzum atvarytų į Lietuvą tai išvis būtų smagu ir po poros dienų po pokalbio organizatoriai paskelbė, kad į Velnio akmenį atvažiuoja Mayhemai. Tai palengvino, mano apsisprendimą, nes niekad šios legendines grupės nebuvau matęs gyvai.

Liepos 15 – Atvykimas į Anykščius ir pirmas įspudis

Su draugais nusprendėme išvažiuoti viena diena anksčiau tai yra liepos 15. Tranzuoti nuo Vilniaus sekėsi nelabai kaip. Užtat prajuokino marozai, kurie negailėdavo “gerų” žodžiu ir “mandagiu” gestų. Manau su draugu būtume pralaukia ne 45 minutes, o kokias 2 h prie Vilniaus jai nebūtų važiavęs mano pažįstamas, kuris beveik mus pavėžėjo iki Anykščių, o nuo tenai mus pavežė maloni moteriškė iki pat vietos. Toliau su draugu taškėm alų ir laukėm kitų pažįstamų. Pirmą diena buvo įsikūrimo ir susipažinimo diena, su draugais gerai atšventėm, pasiklausėm gitarų, pašėlom ir kažkur 4 ryto nuėjom miegoti. Festivalio vieta buvo parinkta tikrai gera Dainavos slėnis. Festivalio teritorija buvo suskirstyta į zonas pagal tai kur galima statyti palapinės, kur vyks koncertai. Vietovė atrodė tikrai graži, o prie pat buvo ir upė, kurioje buvo galima įsimaudyti.

Šitaip buvo suskirstyta teritorija, viskas buvo labai aišku ir pasimesti buvo beveik neįmanoma Pirma diena žmonių buvo mažiau, bet po to tikrai padaugėjo. Gudresni statėsi palapinės po medžiais ( suteikdavo pavėsi medžiai visą dieną) nes, kitų atveju, ryte nuo karščio galėdavai padvėsti.

Upė buvo tikras išsigelbėjimas karšta diena po koncertų maratono

Liepos 16 – Pragaras žemėje

Rytas buvo ne per lengviausias , tačiau parduotuvė buvo nelabai toli nuo koncerto vietovės tai nuėjom nusipirkti gėrimu atsigaivinti. Liepos 16 jau nebuvo galima įsinešti alkoholio į festivalį , tačiau ne vis to laikėsi. Tačiau net jai ir prasinešdavai tai reikėdavo iš karto visą ir išmaukti, nes kitaip jis pavirsdavo į karšta masę . Alaus pasirinkimas festivalyje buvo prastas, tačiau alus buvo pardavinėjamas šaltas, kas buvo tikrai didelis pliusas. Maisto pasirinkimas buvo didesnis, aiškų nieko ypatingo, nebuvo, bet į festivalį gi nepavalgyti susirenka žmonės, o kainos manau buvo dar visai padorios. Apie visas grupes tikrai nerašysiu, nes galėčiau prirašyti visa knygą. Aprašysiu tos, kurios labiausiai patiko ir tos kurios hmmm paliko blogą įspūdį. Pirma grupė, kuri paliko visai nieko įspūdį buvo LIE IN RUINS. Grupė tikrai grojo gera Death Metal, pagal kuri tikrai galima buvo smagiai pasitaškyti, tačiau aš nusprendžiau kaupti jėgas Mayhem . Draugui teko pakalbėti su grupės gitaristų, kuris pasakojo, kad visą laiką norėjo pamatyti grupė Deicide, bet jau 4 kartus kur jų grupė važiavo groti, ten Deicide atšaukė savo pasirodymą . Šį kartą LIE IN RUINS gitaristui prakeiksmo nepavyko atsikratyti ir vėl nepamatė Deicide. 

SEMARGL grupė man visiškai nepatiko, nei jų senins įvaizdis, nei muziką. Tikėjausi Black metal, o iš tikrųjų grojo kažką labiau idustry metal. Per daug nieko neturiu į maišymą stilių, pačiam labai patinka ir nauji Enslaved grupės albumai, bet SEMARGL tikrai man nepatiko ,tai per jų koncertą teko atsigaivinti alumi

Kaip sakiau visų grupių neprašysiu, kitos grupės visai nieko pasirodė, bet dabar aprašysiu pagrindinė grupė Mayhem. Solistas Attila Csihar nepasididžiavo ir pirmą diena pasivaikščiojo tarp publikos. Taigi 00.30 atėjo organizatoriai ir pareiškė, kad grupė vėluos 1h. Publika šiek tiek pašėlo, bet tai buvo puiki proga atsigerti alaus. Taigi kai įžengė Atila apsirengęs keistu apdarų visa publika pradėjo šėlti. Pasirodimas buvo tobulas tiktais Atilos balsas prastokai girdejosi. Tačiau niekada nemačiau tokio gero būgnininko kaip Hellhammer. Tikrai jo grojimas mane sužavėjo. Taip pati ir kiti Mayhem grupės nariai pasirodė puikiai. Mayhem sugebėjo sukurti ta puikia Black metal atmosferą. Koncertas buvo tobulas. Kai baigiasi Mayhem pasirodimas, dar ilgai norėjosi taškytis pagal jų muziką.

Trečia diena buvo prasčiausia man asmeniškai. Nežinau gal todėl, kad grojo tik viena grupė, kurios muzika tikrai labai  patiko. Aišku labai pralinksmino growl konkursas. Tikrai buvo linksma ir įdomu žiūrėti šį renginį. Po konkurso ėjom į parduotuvė nusipirkti gėrimų atsigaivinimui.

Griže iš parduotuvės išgirdome grupę DEVIOUS. Kaklą žiauriai skaudėjo po mayhemu, bet muzika tikrai patiko ir visgi nusprendžiau išsitaškyti per šią grupę. Tikrai nepasigailėjau, atidavęs jiems paskutines jėgas. Dar teko sunkiai grumtis, bet visgi pavyko sugauti solisto marškinėlius. Po koncerto solistas dar davė respektą man už gera taškimasi per jų pasirodymą

Grupė TANKARD,  visi laukė ir daug kam labiau patiko už mayhemus. Tačiau man jų muzika niekad nepatiko. Visa pasirodymas stebėjau iš toli ir galvojau, kad geriau pakviesti grupe Nanowar, kurie nemokamai dar sugrotų . Nežinau aišku čia muzikinis skonis dėl jo nesiginčijamą, bet pvz šiek tiek panašaus stiliaus grupė Kretoriai man labai patiko ir per jų koncertą tikrai išsitaškiau.

Nežinau GRAVE visai nieko buvo, bet tikrai ne tokia grupė, kuri priverstu nusikratyti pleiskanas nuo plaukų . Dainos gana monotoniškos pasirodė, kontaktas su publika irgi ne koks. Organizatoriai žadėjo pakeisti Deicide panašaus kalibro grupe, bet tikrai to nepadarė. Deicide visa galva geriau už GRAVE. Taigi po jų pasirodimo nuėjau prie savo palapinės, nes jau lūžau šiek tiek pasiklausiau VALKYRJA, hmmm šaip skambėjo visai nieko, bet jau buvau pervargęs. Pora dainų jų turėjau parsisiuntęs tai visai nieko, bet tikrai ne tokia grupė, kuri priverstų, visiškai nusikalusi žmogų eiti headbenginti .

Liepos 18 namo namučio

Taigi visi pabudom apie 9 ryto susikrovėm palapinės ir nuvarėm tranzuoti. Mane su Nesse iškarto pajamė važiavę žmonės iš festivalio. Norėčiau jiems labai padėkoti ir tikiuosi jokiu sunkumu nesukėlėm . Taigi Festivali įvertinčiau 8/10. Pliusiai skanus ir pigus maistas, gera hebra, gera aplinka, netoli parduotuvė, growl konkursas, pakankamai nieko apsauga, nors per daug kartais priekabi. Minusai pritrūko nors man daugiau geresnių grupių, garso kokybe buvo prastoka ir jokio alaus pasirinkimo.

Taigi, šiandien  Polububijus įkalbėjo mane eiti į gatvės muzikos dieną. Dar taipogi aš bandžiau įkalbėti eiti ir padėti man nufilmuoti renginį Mykolą Gradecką, tačiau jam buvo bloga nuotaika ir jis nesutiko. Taigi susitikom pakankamai vėlai ir patraukėm  į centrą. Pirmus muzikantus kuriuos išgirdome tai buvo senukų kapelą. Toliau patraukėme į miestą ir išgirdome  trankesne muziką. Pasiklausėme grupės, kuri pakaverino, pora thrash metal grupių dainų ir šiek tiek ją pafilmavom.Toliau ėjom ir priėjom nelabai aiškaus stiliaus nors man muzikantus, kuriuos nufilmavom. Tačiau pradėjo lyti ir daugiau grupių nepavyko nufilmuoti. Aš visiškai sušlapau ir pasidariau piktas ir nusprendžiau eiti į klubą Metro paimti vieną bokalą alaus. Dar einant į klubą teko išgirsti religinių fanatikų grupė, kuriu solistas per visa gatvė rėkė, dievas ir Jezus Kristus tikrai yra. Šis vaizdas mane šiek tiek prajuokino. Taigi išgėriau viena bokalą skanaus alaus  ir šiek tiek nuotaika pagerėjo ir grįžau namo. Taigi nufilmuoti pavyko tikrai mažai, bet užtat pakelė nuotaika man krikščionių fanatikų grupė ir nuostabus varniukų alus.